BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

The new begining

2010-10-04 parašė Rita

Pirmadienis. Taaip, pirmadienis, savaitės pradžia, laikas naujiems darbams… Nauji darbai užklupo ir mane :) Su keliais bendraminčiais rengsim jaunimo mainus! Turėtų būti įdomu, bet prisipažinsiu tai kartu ir šioks toks iššūkis man. Kaip tik tai, ko man ir reikia, mat vien atsakinėjimas į emailus- tai ne tai, dėl ko aš čia atvažiavau..Tai vat taip šauniai pradedu šią savaitę :) Kai turiu daugiau veiklos, net nuotaika žymiai geresnė, ir norisi viską daryti :)  Pagaliau pradedu įsivažiuoti į savąjį ritmą - vėl planuoti laiką, ką turiu padaryti, bei nusistatyti sau užduotis ir jas įgyvendinti. Jaučiuosi visai kitaip: matyt, apsipratau su kalba, aplinka bei žmonėmis. Džiaugiuosi dėl to, nes pirmosiomis dienomis nors ir viskas atrodė puiku, tačiau viduje jaučiau kažkokius nepatogumus dėl kalbos, naujos aplinkos ir naujo gyvenimo, dėl to buvo sunku susikoncentruoti ties kokiomis nors užduotimis ar įsivažiuoti į gyvenimišką ritmą. Bet dabar viskas gerai ir tikrai džiaugiuosi dėl šio jausmo:)
Beje orai šiomis dienomis nuostabūs - beveik kaip vasarą… Gal tas visuotinis atšilimas nėra jau toks blogas dalykas?:D Na žinoma, juokauju, bet vistiek malonu būti čia, kai dieną šviečia saulė o vakare gali pasivaikščioti be striukės :)
Turiu pasidžiaugti dar vienu dalyku - tai mano organizacijos struktūra. Čia nėra tokio dalyko kaip “bosas”, kuris visiem vadovauja,  ir “pavaldiniai”, kurie vykdo visus nurodymus. Čia visi vieni kitiem lygūs, ir niekas nieko neverčia daryti. Kiekvienas prisiima savo atsakomybę už darbą. Nori daug veikti? Veik. Nori sėdėti kaip daržovė? Sėdėk. Viskas priklauso nuo kiekvieno iniciatyvos ir noro. Kol kas manau, jog tai tikrai puikus požiūris į darbą. Žiūrėsim, kaip tai pasiteisina :) Tai vat taip vat ir gyvenam… Vieta, kur aš gyvenu :)
P.s. Šiandien išbandėm batutą :)
Rita

Rodyk draugams

Savaitgalis!

2010-10-03 parašė Rita

Na va jau savaitgalis :) Pirmosios laisvos dienos būnant čia. Turiu pripažinti kad ši savaitė praėjo įdomiai. Užvakar mes sulaukėme naujo savanorio - įdomiausias dalykas tas, kad jis yra akls, tad savo komandoje  dabar turime vieną aklą žmogų. Niekada anksčiau nebuvau susidūrusi su tokiais žmonėmis iš taip arti, tad turiu galimybę pasimokyti toleranciojos, paslaugumo, bei supratimo.
Vienas dalykas, kuris pradeda mane čia erzinti - tai anglų kalba. Jau pradėjau mastyti ir netgi mintyse su savimi šnekėtis angliškai, bet problema tame, kad dėl nepakankamai plataus žodyno labai sunku save išreikšti, tad tiesą pasakius jaučiuosi šiek tiek kvaila :D o šiaip su savo kambarioku pradėjom mokytis Olandų kalbos. Tiesą pasakius ji nėra viena iš lenvųjų, reikia kalbėti taip, tarsi kažkas būtų įstigęs į tavo gerklę :D Labai įsitaukiau į mokymąsi groti pianinu, tiesiog negaliu nuo jo atsitraukti :) Beje, užsireistravau į antro lygio Synergy mokymus, kurie bus mėnesio pabaigoje. Su nekantrumu laukiu, nors kiek girdėjau, bus tikrai sunkūs.. Na, bet žiūrėsim kaip ten bus :) Tai štai kaip bėga mano dienos toje šiomis dienomis lietingoje Olandijoje… Kol kas neiseina įgyvendinti visko, ką užsibrėžiau - dar nepradėjau sportuoti ir medituoti. Reikės kažką sugalvoti, kaip tai įgyvendinti.

Beje, vos nepamiršau - šiandien sugalvojom surengti nedidelį dviračių žygį aplankyti apylinkių. Oras pasitaikė tikrai tobulas tokiai išvykai (kaip šilta vasaros diena Lietuvoje), tad kelionė po Olandijos gamtą, miškus ir kaimelius buvo tikrai smagi. Taip atradom vieną labai įdomią vietą - vidury miško daug daug smėlio - tarsi kokia ramybės oazę. Jausmas toks, tarsi būčiau prie jūros, tik trūko vieniteli dalyko - jūros :) Turiu pripažinti, Olandijos gamta ir kaimo vietovės tikrai nuostabios!

Kaip visad,
Rita

Rodyk draugams

Naujieji “namai”

2010-09-30 parašė Rita

Pagaliau jau vėl namie! Taip, mano kambary, kuris tapo mano naujaisiais namais metams :) Vakar grižau iš On-Arrival mokymų, kurie skirti visiems EVS naujokams. Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti tuos mokymus, tikraiusiai pasirinkčiau žodį Puiku! Nors pradžioje buvau tikrai nenusiteikusi ten važiuoti, (norėjosi šiek tiek daugiau apsiprasti su aplinka) bet išvykstant buvo tikrai liūdna. Susipažinau su daug nuostabių ir šiek tiek trenktų žmonių, su kuriais tikai nebuvo liūdna. Be to, gyvenome pire jūros, kitame Olandijos gale, tad mano noras pamatyti jrą olandijoje išspildė. Netgi daugiau -  mes joje išsimaudėme! Nors ir lijo bei tikrai nebuvo šilta, bet užtat buvo tikrai smagu :) Apžiūrėjau keletą Olandijos miestų - taip, visi jie tikrai nuostabūs.. Kiekvienas savitas ir savaip gražus. Beje, nepaisant smagių bemiegių naktų ir įvairaus pobūdžio užduočių išbandžiau dar vieną dalyką, kurį seniai norėjau pabandyti - aš su mano kambarioku Denu tranzavome :) Buvo tikrai smagu, be to, žmonės Olandijoje tikrai palankūs tranzavimui - neprireikdavo nė 15 min, kad pajudėtume iš vietos. :) Beje, po mėnesio tikriausiai dalyvausiu Next step mokymuose. Nekantriai laukiu :) Pastebėjau, kad labai pagerinau savo anglų kalbos įgūdžius - jau netgi pradedu galvoti ir sapnuoti angliškai! Beje, šiandien gavau savo nuosavą dviratį! Gal minėjau, o gal ir ne, čia VISI važinėja dviračiais. Nemeluoju, tikrai kiekvienas NL gyventojas tikriausiai turi po dviratį, nes čia ratuotus gali pamatyti tiek verslininkus, tiek senukus ar vaikus.. Beje, šiandien be darbo ofise dar dažėm namą! Įdomi ir neįprasta užduotis, bet man patiko :) Aj tiesa, nusprendžiau pradėti medituoti (vėl) ir sportuoti, bei rašyti savo paiekimus per dieną, bei planuotis išlaidas ir pajamas. Įdomu, kaip man sekasis. Tai tiek šiam kartui, keliauju i lova pasitikti rytojaus.. :)
Kaip visad,

Rita

Rodyk draugams

Trecioji diena

2010-09-23 parašė Rita

Kazkas yra pasakes, kad turime gyventi megaudamiesi kiekviena gyvenimo akimirka. Budama cia is naujo suprantu si posaki… Pastarasias dienas is tikruju megaujuosi kasdienybe. Jau susipazinau su miesteliu –tai tikrai zabus miestelis su jaukiais namais ir mielu senamiesciu. Bunant cia, itesiog neimanoma jo neisimyleti! Taip pat labai dziugina sios salies zmones – daugelis ju tikrai paslaugus ir kantrus, ypac kai stengiasi man paaiskinti kaip ka turiu daryti J Mano antroji “seima” – taip pat nuostabus zmones, kurie tikrai praskaidrina mano dienas! Kol kas esame.. apie 5-7 (zmones nuolat tai atvyksta, tai isvyksta), bet ateityje tikriausiai bus daugiau musu. Su viena savanore jau susitariau, kad ji pamokytu mane groti pianinu bet kartu mokytis Japonu kalbos (yay)!

Gyvenu nedideliame jaukiame name – pastate kur visi savanoriai praleidzia dauguma laisvo laiko, tad liudna cia tikrai nebus. Be to, vienas nuostabiausiu dalyku Olandijoje – visi cia vazineja dviraciais. Tikrai nuostabu I parduotuve vaziuoti su dviraciu! Organizacija, kurioje dirbsiu, labai demokratiska ir liberali, tad galesiu suplanuoti keleta kelioniu I uzsieni, ir netgi sudalyvauti trainige! Darbas taip pat laukia idomus (neveltui vienas pazistamas zmogus sia organizacija pramine asmeninio tobulejimo fabriku :D ), bet pirmas savaites kol kad nedirbsiu dar, nes organizacijos vadovas pasiule pirmiausia apsiprasti su aplinka ir organizacija. O stai rytoj manes laukia On-Arrival training (tai mokymai atvykusiems savanoriams). Taigi, dienos lekia smagiai, bet deja, greitai..

P.s. Jau turiu issikelusi tikslus, ka noriu pasiekti per siuos metus, Tad po truputi pradedu ju siekti.

Tiek si karta, linkejimai is Olandijos!

Rita

Rodyk draugams

Pirmoji diena tulpiu ir maricuanos salyje.

2010-09-23 parašė Rita

“I love Holland I love Holland I love Holland!” – stai tokie pirmieji zodziai, skambeje mano galvoje vos tik izengiau I 10 akropoliu dydzio shipholl aerouosta Olandijoje. Keista, vos pabuvau pora minuciu kitoje salyje, smegenys iskart persijunge I angliskaji rezima. Nepaisant varginancios keliones lektuvu (skrydzio baime daro davo, “dejau I kelnes” kaip reikiant kai ratais skraidem apie amsterdama ir negalejom nusileisti del miesta okupavusio ruko) jauciausi tiesiog puikiai! Amsterdamas kaip visad pasitiko labai svetingai: besisypsantys zmones, kurie uzkalbindavo tiesiog siaip pasiteirauti is kur atskridau, ar siulydavo pagalba net neprasomi – cia tai bent prie aplinkiniu svetimumo pripratusiai lietuvaitei! Traukinio bilietu pardavejas maloniai sypsodamasis netgi paklause ar as nesu modelis, kai as visa raudona ir uzsdususi nuo beprotisko svorio lagamino tempimo angliskai rezgiau sakini..  Taigi, is pirmo zvilsnio zmones cia tikrai mieli ir malonus – stai vaziuoju traukiniu I Ommena tarp bekvailiojancio jaunimelio.. Niuniuojant Jason Mraz- I’m yours ir ziurint pro langa i besikeiciancius vaizdus bandau susitaikyti su ta mintimi, kad beveik metus tai bus mano namai.. ir tiesiog nesugebu nenusypsoti !

.. Organizacija ir jos nariai prieme mane labai draugiskai. Jau spejau susipazinti su naujaisiais savo seimos nariais – tai esamieji savanoriai. Ju kol kas yra 6, bet ateityje zada buti ir daugiau. Kol kas visi atrodo tikrai saunus, tikrai dziaugiuosi kad su siais zmonemis praleisiu daug laiko. Is tikruju, jauciuosi tarsi buciau pazinojusi juos anksciau – visi laisvi ir draugiski. Dabar suprantu, kodel viena savanore anksciau man yra sakius kad cia pasijusiu kaip namie – jau pirmaja diena kartu gaminome ir valgeme maista, daug plepejome. Jau pradedu priprasti prie namo ir nuostabios aplinkos, kuri mus supa. Tiesa, suzinojau jog darbo pirmaja savaite anaiptol nebus daug: organizatoriai duoda laiko apsisprasti su aplinka ir kaip sakant “apsitrinti”. Bet suzinojau nuostabu dalyka – kad yra galimybe paciai eiti I 2 stepa, o dar geriau – jog imanoma tapti lektore! Man regis, jau turiu savo pirmaji tiksla is Evs…

Beje, vienas draugas pasiule tiesiog genealia minti – visus nuotykius ir isgyvenimus rasyti I bloga – tam, kad galeciau ivertinti ir iamzinti savo isgyvenimais, ir pasidalinti su tais, kuriems tai idomu!

P.s. Prasau nepykti su “svelpa” rasta, niekaip nesusitvarkau kompiuterio:)

Paprastai ir nuosirdziai,

Rita

Rodyk draugams

Reali Utopija

2010-02-20 parašė Rita

Pamąstykim, bent akimirkai…

Idealios visuomenės modelis. Koks jis?

Šiais laikais, kai daugelis iš mūsų skundžiasi visuomene, kiekvienam derėtų pagalvoti, o kokioje visuomenėje norėtų gyventi, kaip įsivaizduoja tą idealią visuomenę? Aš taip pat susimąsčiau ties šiuo klausimu. Mano atsakymas šiuo atveju būtų paprastas: aš norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus tiesiog būtų laimingas. Abstraktu? Utopiška? Prieš susilaukdama vertinimo, pabandysiu savo viziją paaiškinti plačiau.

Visų pirma, o kas gi sudaro visuomenę? Tai žmonės. Kiekvienas individas yra jos narys. Tad, jei kiekvienas jos narys bus laimingas, tai ir visuomenė bus laiminga. O kas gi sudaro žmogaus laimę? Ko reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas? Manau, jog siekiant geresnės visuomenės, kiekvienam reikėtų atsakyti sau į šį klausimą. Na, bet jei jau prašnekome apie mano įsivaizduojamą kiekvieno žmogaus laimę, tai manau, jog ją sudaro keletas esminių dalių.

Pirmiausia, tai individo laisvė. Sakysite, kad mes juk ir taip laisvi.. Bet ar tikrai? Aš kalbu ne apie pilietybės ar religijos laisvę, o apie kiekvieno žmogaus individualią vidinę laisvę. Tai laisvė išdrįsti gyventi SAVO gyvenimą, prisiimant už jį visą atsakomybę. Už visus įvykius, veiksmus ir jų pasekmes. Už viską, kas vykstą aplinkui. Dažnai mes kaltiname visus, pykstame, ginčijamės ir taip nusimetame nuo savęs atsakomybę. Kaltinimai ir panašūs dalykai (nei sau nei kitiems) juk nieko nekeičia. Keičia tik atsakomybės prisiėmimas (ką AŠ galiu pakeisti šioje situacijoje?) ir tų veiksmų ėmimasis. Šiuo paprastu būdu galima atsikartyti tokių blogybių, kaip kaltinimai, pykčiai, ginčai ir panašūs dalykai, kurie iš esmės visuomenėje nėra reikalingi. Tai įvyksta tada, kai kiekvienas tampa visiškai atsakingas už savo gyvenimą. Kai tampa laisvas.

Taip pat laimingoje visuomenėje nėra tokio dalyko kaip baimė. Žmonės nebijo bijoti. Kaip suprasti? Nei vienas žmogus nebijo suklysti, nebijo aplinkinių žmonių reakcijos, nebijo būti už ką nors pasmerktas. Priima save ir kitus tokius, kokie jie yra, be jokio vertinimo ar smerkimo. (Taip, aš bijau kalbėti prieš auditoriją, taip, aš nemoku matematikos) Pripažįsta savo trūkumus ir veikia nepaisydamas jų. Kartu su jomis. Susidraugauja su savo baimėmis, supranta, kad jos yra, bet vis tiek daro tai, ką nori daryti. Ir kadangi pats turi baimių, yra tolerantiškas ir kitiems žmonėms, bei jų trūkumams. Visi yra tolerantiški, dėl to nebėra gėdos, nėra baimės susimauti, nėra smerkimo, nes niekas nebijo pripažinti savęs ir kitų tiesiog tokių, kokie jie yra. Nebijo būti savimi. Kiekvienas gali reikštis ir būti tokiu, kokiu esą, be kitų smerkimo. (kol tai netrukdo kito žmogaus laisvei).

Nėra rėmų. Nėra tokio dalyko, kaip standartai, geri ar blogi dalykai, įvykiai. Laimingoje visuomenėje nėra žmonių lyginimo, skirstymo pagal kažkokius absurdiškus kriterijus (geresnis gražesnis, sėkmingesnis ir pan.) . Kiekvienas žmogus, būdamas savimi, yra perdaug unikalus, kad būtų lyginamas su kitais. Unikalus su savo visais privalumais ir trūkumais, ir dėl to tobulas. Kiekvienas žmogus yra tobulas dėl savo trūkumų ir privalumų. Kiekvienas supranta, kad turi viską, kad būtų laimingas. Nėra jokio vertinimo. Nei žmonių, nei įvykių. Yra tik įvykiai ,jie nėra nei geri, nei blogi. Mes jiems patiems juk suteikiame atspalvį. Idealiame pasaulyje nėra jokio išankstinio nusistatymo, priešiškumo, lyginimo, vertinimo, smerkimo, nes kiekvienas mato daiktus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius nori matyti. Problemas – kaip galimybes, nelaimes – kaip pamokas, įvykius – kaip įprastinę gyvenimo dalį.

Darbas. Kiekvienas žmogus, mano manymu, kad būtų laimingas, turi save realizuoti kokioje nors veikloje. Laimingoje visuomenėje kiekvienas žmogus dirba jam patinkantį darbą, juo tiesiog mėgaujasi. O kadangi kiekvienas žmogus turi skirtingus polinkius, kiekvienas iš tikrųjų daro tai, kas jam patinka. Ir nesvarbu, ar tai siuvinėjimas, o gal pyragų kepimas. Kiekvienas yra geriausias savo srityje, nes viską, ką daro, daro su meile ir entuziazmu. Su malonumu. (Nėra gerų ar blogų profesijų – yra tik profesijos).

Kiekvienas žmogus išsiaiškina savo paskirtį gyvenime, gyvenimo vizijas ir tikslus. Žino, dėl ko gyvena. O kadangi dėl anksčiau minėtųjų priežasčių nėra pagrindinių neigiamų emocijų, visi gyvena, kad būtų laimingi, pasidalintų ta laime su kitais, sukurtų konstruktyvią visuomenę ir ateitį. Žmogus supranta, jog laimė nėra kažkokia siekiamybė, kažkokio daikto įsigijimas ar pan. Jie mato laimę kiekviename savo veiksme ir nutikime, kiekvienoje gyvenimo akimirkoje. (nesvarbu, gera ji ar bloga. Juk nėra gerų ar blogų dalykų, yra tik dalykai ir požiūris į juos). Jie moka būti čia ir dabar, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, viską daryti su malonumu ir noru. Su begaline meile gyvenimui ir kiekvienai akimirkai.

Tai štai kaip aš įsivaizduoju laimingo žmogaus ir laimingos visuomenės modelį. Atrodo utopiška, nerealu? Aš taip nemanau. Juk tą pasiekti galima realiais veiksmais, tereikia norėti. Ir daryti.

Tereikia kelių žingsnių:

· Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savo veiksmus, už viską, viską kas gero ar blogo vyksta aplink (kartais mes mąstome, kad prisiimame, bet juk taip dažnai mintys skiriasi nuo darbų..)

· Būt visiškai tik tuo, kuo esi, nevaidinant, neapsimetinėjant, priimant visus ir save tokius, kokie jie yra. Kiekvienas yra unikalus ir nepalyginamas. Nuostabus su visom savybėm, baimėm ir viskuo.

· Išsiaiškinti, ko iš tiesų tau reikia, kad būtum laimingas. Ir to siekti. Su malonumu.

· Suvokti, kad nei vienas žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis už tave. Jis yra toks pats žmogus, taip pat turi norų, vilčių ir troškimų. Atsisakyti lyginimų ar vertinimų, smerkimo kaltinimų, ginčų, puikybės. Nestatyti žmonių, įvykių, ir visko į kažkokią vertinimo skalę (gerai – blogai).

· Branginti šia nuostabią gyvenimo dovaną ir džiaugtis kiekvieną gyvenimo sekundę, gyvenant 120 %, įdedant visą širdį, meilę, ir sielą į kiekvieną akimirką.

Manau jog šitaip gyvenimas taptų tikrai geresnė vieta gyventi. Paprasti principai, kuriuos įvykdyti nėra taip jau paprasta, kaip gali atrodyti. Kartais mes galvojam kad taip ir gyvenam, bet dažnai vis tiek elgiamės taip pat. Juk svarbiausia darbai, o ne mintys. Kiekvienas gali tai iš tikrųjų suvokti, pats tai atradęs ir išbandęs viską per savo patirtį. Tad geriau ne kalbėti apie tai, o imti ir daryti! Dabar!

P.S. Tikrai yra jau seniai žinomų ir sakytų būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Tiesiog dėl informacijos gausos nes nebemokame girdėti, matyti ir iš tikrųjų suvokti.. Tereikia tik atmerkti akis. Ir įgyvendinti! :)

Nebent.. pasaulis gal tam dar nepasiruošęs? Bet tai atskira tema.. :)

P.S. čia labai tinka daina Michael Jackson - Heal The World :)

Paprastai ir nuoširdžiai -

Rita :)

Rodyk draugams

Atradimai - Praradimai

2010-02-20 parašė Rita

Taip! Susimoviau!

Kartais suklysti, pasimokai, ir suvoki kažką naujo, atrandi savo gyvenime stulbinančią Tiesą. Atrodo tada, kaip šaunu, va dabar tai tikrai pakeisiu pasaulį, kad nuo rytojaus viskas bus geriau, nuo ryt jau pradėsiu gyventi kitaip, nes žinau tokius dalykus, kurių nežino niekas kitas! Bet… staiga prisimeni, jog tau kažkada kažkoks vyresnis ar labiau patyręs žmogus jau buvo bandęs išmokyti tavęs to paties. Ir nustembi: tai gal jis buvo atradęs tą patį? Kodėl aš nepaklausiau jo tada, prieš suklystant? Ir tada supranti, jog tu nesi vienintelis gyvenime, kuris tai suvokė, ir kad tai anaiptol ne stulbinanti naujiena kitiems… O tada ateina toks nepaprastai keistas jausmas, kad kiekvienas mes atrandam tuos pačius pagrindinius dalykus pasaulyje, tik skirtingais būdais. Kiekvienas išgyvename tuos pagrindinius išgyvenimus, tačiau visad galvojam, kad jie yra mūsų vieninteliai ir nepakartojami.. Tuos, kurie kažkada ar dabar atrodė tokie revoliucingi, tokie pakeisiantys pasaulį, tokie nepaprasti ir unikalūs. Ir štai. Staiga kaktomuša susiduri su faktu, kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų žmonių. Še tau kad nori, po viso to unikalumo… Ir tada atmerki akis (tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime) ir suvoki, kad ta tavo „nauja“ tiesa nuolat šmėžavo prieš tavo akis ir nuolat bandė pasiekti tavo ausis. Kad daugelis žmonių jau ir taip žino tą patį… Taip ir susiduri su gyvenimo realybe. O kas tada belieka? Nusivylimas, kad tu esi lygiai toks pats kaip ir 6 milijardai tave supančios masės individų?

..Na bet ne viskas taip blogai. Yra ir kita šio medalio pusė, kurios nepaminėti būtų tiesiog negarbinga. O kaipgi link tos tiesos nueitas kelias? Tavo ieškojimai, Tavo paklydimai, Tavo įrodinėjimai ir senų įsitikinimų laužymai? Svarbiausia tas nueitas kelias. Tas ieškojimų kelias. Juk iš viso to ir susideda gyvenimas. Tavo gyvenimas. Na ir kas, kad daugelis žino tą patį, ką ir tu. Tačiau juk kiekvienas iš jų turėjo nueiti savitą unikalų kelią link tos tiesos. Viską ne tik išgirsti ar pamatyti, bet ir išgyventi. Štai kas daro tave unikalia asmenybe. Dėl šios patirties, patyrimų ir buvo verta eiti tokį ieškojimų ir apmąstymų kelią. Tu gali tai išgirsti, gali pamatyti ar perskaityti, bet tai niekada neprilygs tikram išgyvenimui. Kai perskaitai ar pamatai, tu tik supranti, o kai išgyveni – ir SUVOKI. O suvokimas ir supratimas – du labai skirtingi dalykai, tokie kaip dangus ir žemė. Kitų ir tavo paties nuomonė. Tavo kaukė ir Tu. Būtent dėl to visos teorinės žinios, mokymai ir panašūs dalykai yra nieko verti, kol jų neišbandai praktiškai.

Taip, sutiksiu, mes, žmonės, esame kurti. Ir akli. Mes taip „įsirausiame“ į savo mintis bei savo vidų, kad nebepastebime nieko aplinkui – nei to, ką mums sako, nei to, ką matome priešais. Galvojame, kad girdime, bet tai visada lieka tik kažkur plotelyje tarp kairės ir dešinės ausies. Et, jeigu išmoktume klausydami kito, jį ir pajausti! Žiūrėti ir matyti, neprimetant jokio subjektyvaus požiūrio, nežiūrint vien per savo prizmę matyti ir girdėti daiktus tokius, kokie jie yra. Jokio nusistatymo. Nevertinti daiktų pagal jokius matus ar kriterijus „gerai – blogai“. Jokių lyginimų ar subjektyvių vertinimų. Juk kiekvienas žmogus, įvykis ar daiktas yra per daug unikalus ir savitas, kad būtų galima jį įsprausti į kažkokius griežtus lyginimo, mąstymo ir vertinimo rėmus, atsijojančius juos pagal tinkamumą ir be gailesčio gniuždančius bet kokią individualumo kruopelytę.

Nėra tokio dalyko kaip gerai ar blogai. Dalykai yra tiesiog dalykai, o visas tas vertinimas yra tik tinklelis, nuolat filtruojantis informaciją. Pats įvykis yra savaime tiesiog įvykis o mes, žmonės, tiems įvykiams patys priklijuojame kažkokias „etiketes“, tokias kaip geras – blogas ir pan. Tad kyla klausimas, kodėl mes pasirenkame matyti blogai? Juk nuo to, kokį vertinimą turime, įvykis nepasikeičia, tiesa?

Taip, aš nemoku rašyti kaip poetė. Ir kas? Taip, aš kartais nusišneku, ir būnu išsiblaškiusi. Ir kas iš to? Ar tai blogai? Kas pasakė, kad tai blogai? Kur taip parašyta? Tai tik aš pati ir/ar kiti žmonės įdiegė kažkokią vertinimo programą, kuri sako, kad tai blogai, nes tu nesi tobula, o kad būtumei laiminga, tu PRIVLALAI būti tobula. Dar vienas įsitikinimas. Kas taip pasakė? Aš kaip tik ir esu tobula dėl to, kad nerašau, kaip poetė, kartais nusišneku ar nuolat būnu neišsimiegojusi. Tai daro mane unikalią ir tobulą, bet ne truputėlio ne tobulesnę nei kiti. Kiekvienas juk esame toks unikalus, kad lyginti žmones gerumo ar šaunumo kriterijais būtų mažų mažiausiai absurdiška.

Mūsų protas yra minčių, įsitikinimų, vertinimų ir nuostatų kratinys. Juk tik ten vyksta visas pasaulis. Viduje mes jaučiame, viduje suprantame informaciją, mąstome, susidarome kokybės ir vertinimo nuostatas, JAUČIAME visą pasaulį. Ir tik nuo mūsų vidaus priklauso, kokį pasaulį matysime, kiek būsime laimingi, kokią prasmę gyvenime rasim ar nerasim. Mes patys brėžiame sau gyvenimo sienas, kad ir kaip neįtikėtinai tai gali skambėti. Svarbiausia – kad nubrėžtume taip, kad būtume laimingi. O kaip būti laimingam kiekvieną akimirką? Čia jau atskira tema.

Gyvenimas pilnas atradimų ir praradimų. Pilnas pokyčių. Ir tai yra gerai. Nereikia bijoti, kad kartais senos tiesos, už kurias taip aršiai kovojai, pasirodo klaidingos. Visi gyvenimo pokyčiai yra tiesiog pokyčiai, jie nėra geri ar blogi, svarbiausia, kaip pats į tai pasižiūrėsi. Jie – kelias tobulėti. Jie – gyvenimo kelio dalis.

Štai ką aš išgyvenau ir atradau šįkart. Nenustebsiu, jei daugelis tik mestels akį ir bėgs gyventi toliau, ieškoti, atrasti. Juk mes visi akli, kol patys neprisiverčiam matyti, ką nors išgyvenę. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra. Kaip aš, peržvelgus kažkieno didžius atradimus ir praradimus, bėgu toliau pirmyn prie savojo gyvenimo, taip ir kiti būna tiesiog gyvenimo praeiviai. Bet aš tikrai labai tikiuosi, kad kiekvienas atrado tai, ką aš bandžiau pasakyti, nes jaučiu, koks laimingas tampa mano gyvenimas kiekvieną akimirką. Gal klystu, kur einu, gal ne, bet bet kuriuo atveju jaučiu kad gyvenu. Juk visos sėkmės ir nesėkmės tėra įprasta gyvenimo dalis. Tai procesas. Procesas, pavadinimu GYVENIMAS.

P.s. Gaila, kad kalbant nėra tokių žodžių, suvokimą išskiriančių nuo supratimo. Todėl mes niekada nesuprasim ar kitas žmogus tik supranta, ar ir suvokia. Ir dėl to mes jaučiamės vieniši, nesuprasti, unikalūs.

Rodyk draugams

Laimės paieškos.

2009-12-05 parašė Rita

Sveiki,

Žinot, pastaruoju metu visur tik ir girdžiu sėkmė, sėkmingi žmonės, tikslai ir pan. Tad nusprendžiau vieną dieną, t.y. čia ir dabar, išsiaiškinti, kas visgi iš tikrųjų yra tas daiktas yra laimė? O tiksliau, kas yra tas laimingas gyvenimas, ir kaip jo pasiekti, kad iš tikrųjų džiaugtumeis savo buvimu žemėje:)

Vieni žmonės laimę apibūdina kaip kaip tikslų pasiekimą.

Visai neblogas apibūdinimas, tiesa?  Aš ir pati nuoširdžiai tuo tikėjau, jog kai pasieksiu savo tikslų, tai tada jau tikrai būsiu laiminga. Ir aišku, norisi būti laiminga kuo greičiau, tai ir pradedi visomis pastangomis kiek tik gali plėšytis, kad tik prie jo priartėčiau ir visais būdais jo siekti. Ir prasideda lenktynės prieš save: kaip čia kuo greičiau visko pasiekti, koncentruodamasi tik į tą tikslą, tik į rezultatą. Ir nuolat kartoji: vat kai pasieksiu, vat tada jau būsiu laiminga. tačiau.. kyla klausimas-

Kas iš to? Na baigiam mokyklą, kažko pasiekiam, tarkim, stovim savo naujame bute, ir manom kad „va dabar tai bus“, bet.. po kurio laiko tas jausmas išblėsta. Ir vėl kažkoks keistas nepasitenkinimo jausmas- juk tiek dirbom, tiek siekėm , čia turėjo būti laimė! Bet jos nėra, tik trumpalaikis pasitenkinimas… Tada pradedam sprintą link kito tikslo… Plėšomės, stengiamės iš paskutiniųjų.. o galų gale – vėl tas pats..

Vieną dieną savęs ėmiau ir  paklausiau: Ar verta gyvenime tiek laiko plėšytis ir stengtis dėl trumpalaikio malonumo, kuris užplūsta pasiekus tikslą? Kas iš to? Taip, tai didžiulė sėkmė, sutinku, bet ar tai tikrai yra gyvenimo  laimė?

Laimė ir sėkmė – ne tas pats. Tad nusprendžiau, jog laimė slypi kažkur kitur.

Vėlgi klausiu savęs: tai gal tada iš vis nieko nesiekti? Bet juk tai daug blogiau! Iššvaistyti savo gyvenimą veltui..

Tad o kurgi slypi ta tikroji laimė? Mašinoje? Ne.. Name? Nemanau.. Piniguose?

Aš suprantu, kad tai yra gerai, kad nieko bloga turėti finansinę laisvę. Bet ar čia pati gyvenimo ir būties prasmė?

Ir tada po ieškojimų aš supratau kur gi ta laimė yra.

Aš manau, kad prasmės ieškoti nereikia. Ji yra visai netoli, ji čia, aplink mus.

Kiekvienoje, eilinėje, paprastoje dienoje.

Štai kur glūdi laimė ir visa pasaulio prasmė.

Viskas labai paprasta.

Tai, ką mes darome kiekvieną dieną, ir yra patys prasmingiausi gyvenimo dalykai. Kas rytą keltis, kažkam padovanoti šypseną, šokti, mylėti, daryti tai, kuo tiki, ir tai, kas tavo manymu, yra prasminga. Nuolat ieškoti. Prarasti ir atrasti. Štai kur prasideda tikras gyvenimas.

Taip, siekti yra tikrai puiku. Bet svarbiausia yra pats PROCESAS, o ne rezultatas. Vienintelis kelias į tikrą gyvenimo pilnatvę – tai viską, ką darai gyvenime, daryti mėgaujantis pačiu procesu, o ne siekiant rezultatų. 100 trumpalaikių pasitenkinimų neprilygsta tam vienam laimės jausmui, kai darai tau patinkantį darbą, kai į jį įdedi visą save, atsiduodi jam visa širdimi! Svarbiausia – atrasti. Paklausti savęs, ko gi iš tikrųjų nori, kuo iš tikrųjų tiki, nepaisant jokios aplinkos ir kitų žmonių…. Kas ieško, tas randa J Kai jauti malonume ne rezultate, o pačiame procese, atsiranda toks nepaprastas laimės jausmas, kuris nepriklauso nuo aplinkybių, nepriklauso nuo to ar pasieki tai, ar ne, bet vis kyla iš kažkur giliau, iš pačio žmogaus, ir nėra toks paveikiamas, kaip paprasti pasitekinimai.

Beje, pabaigai.. Vienas labai protingas žmogus pasakė - „Svarbiausia ne tai, kiek pasieksi, o kuo tapsi, to siekdamas“.

Ir aš juo tikiu. Pati išbandžiau tai, dėl to ir tikiu. O jūs ar tikite?:)

Paprastai ir nuoširdžiai –

Rita

Rodyk draugams

Rytoj.

2009-12-01 parašė Rita

Rytoj.

Nuo rytojaus pradėsiu naują gyvenimą.

Nuo rytojaus pradėsiu sportuoti. Rytoj viskas bus gerai…rytoj.

Pastaruoju metu aplinkui ir kartais iš savęs vis girdžiu panašių frazių ir pažadų. Kad nuo rytojaus viskas bus kitaip, gyvenimas bus kitoks, ir panašiai. Bet… ateina rytojus… o pasaulis taip ir lieka toks pats…

Kodėl mes taip dažnai bėgame nuo savęs ir pasaulio, kodėl nuolat atidėliojame gyvenimą?

Tada sugalvojame maždaug apie begalybę priežasčių, ir netgi visai logiškų ir įtikinamų pasiteisinimų, kad mums šiandien nuo visko bloga, mums trukdo nuovargis, tas žmogus arba šiaip blogas rudenio oras… Taip ir gyvenam nuolatinėje „rytoj“ būsenoje.

Tačiau blogiausia, kad, užklupus kasdienybei, dažnai tas rytojus taip ir neateina…

Ir gaunasi taip, kad laukėm laukėm geriausių gyvenimo dienų, bet jos ėmė ir kažkur pabėgo.. .

Juk nei vienas to nenorime, tiesa?:)

Tad kad taip neatsitiktų, kitąkart, kai norėsi pasakyti „rytoj“, tiesiog imk ir pradėk daryti nuo šiandienos! Kada gi dar bus geriausias laikas, jeigu ne šiandien? Būtent dabar! Šią gyvenimo akimirką! Nieko negalvojant, imti ir daryti…:) Kuo daugiau mes bandome galvoti apie tą dalyką, tuo daugiau sugalvojame argumentų, kodėl neverta to daryti, ar kaip blogai gali baigtis… O kai tiesiog paimame ir padarome, nelieka laiko pagalvoti ir atkalbėti savęs.

Aišku, kartais suklystame bandydami, bet juk klaidos irgi nėra blogai :) Jau geriau bandyti ir klysti, negu sėdėti, galvoti, bet nieko taip ir nepadaryti.

Beje, kaip sako sena kinų patarlė: „Geriausias laikas pasodinti medį buvo prieš 20 metų.Kitas geriausias laikas - šiandien“. Tad kam gi laukti rytdienos, jei gali padaryti dabar?:)

Tiesiog paprastai ir nuoširdžiai,

Rita

Rodyk draugams

Kūrėjai

2009-09-27 parašė Rita

O dabar užsimerk ir įsivaizduok, kad gali valdyti savo gyvenimą. Kad gali gyveni tokį gyvenimą, kokio nori. Kad pats susikuri savo gyvenimą, nuo mažiausios smulkmenos. Kai aplinkui nėra nieko, kad galėtų sugadinti Tavo nuotaiką. Šaunu, tiesa? :)

Koks jis būtų? Ar labai skiriasi nuo to, kurį matai kasdien?

O dabar aš tau tyliai pakuždėsiu: Tu gali gyventi jame.

Sakysi: nesamonė…

Bet palauk! Aš žinau paslaptį. Mažytę paprastutę paslaptėlę, kaip tai paversti realybe. Aš jau išbandžiau, ir patikėk, tai veikia. Vien bandymas sukelia nuostabų jausmą, tarsi krisčiau nuo 9 aukšto… Vidinė laisvė svaigina. :)

Nori ir Tu sužinoti?

Tad klausykis :) Kiekvienas mes esame savo gyvenimo kūrėjais. Kiekvienas gimdami gavome nuostabiausią pasaulyje dovaną - gyvenimą. Ir kartu tapome nuostabiais meninkais, kuriančiais savo pasaulį. Mūsų visų pasaulį. Šiandien Tu kuri vakar dienos ateitį. Tavo dažai - tai tavo mintys, o teptukai - darbai.

Ar išdrįsi pats nutapyti tai, ką matai vaidzuotėje?

Na gerai, apie ką čia aš?:) Kiekvienas mes savo mintimis formuojame savo gyvenimą. Kiekviena neigiama mintis sukuria negiamą atsaką gyvenime, o kiekviena teigiama - įneša į jį gėrio ir džiaugsmo. Ir tik nuo mūsų minčių priklauso, koks bus mūsų gyvenimas. Viskas veikia labai paprastai: mintys formuoja mūsų žodžius, žodžiai - veiksmus, veiksmai - įpročius, o šie formuoja gyvenimo būdą, o gyvenimo būdas- aplinką.

Tereikia pakeisti savo mintis.

Skamba visai paprastai, tiesa? ;)

Bet tu sakysi, jog gyvenimas vien nuo gerų minčių nepasikeis…

Melas!

Dažniausiai įvairios aplinkybės mums trukdo būti laimingais. Ne kartą girdėjau (ir pati sakiau) “vat būčiau laiminga, jei ne…” Viskas! Nori laimingai gyventi? Mesk į šalį tokias mintis! :) Tiesa, mes negalime pakeisti aplinkybių, tačiau.. Mes juk turime pasirinkimą, kaip į jas reaguoti. Prisiimkime atsakomybę už savo gyvenimą. Atsakomybę už savo veiksmus, poelgius ir svarbiausia - požiūrį bei reakcijas į visus dalykus.

Nustokime kaltinti aplinkybes, mamą, draugą, šeimą, aplinkinius, blogą orą, gyvenimą ir viską kitą dėl savo nesėkmių. Atsigręžkime ir paklauskime savęs: ką aš padariau, kad ši situacija pasikeistų? Ir kaip aš galėčiau pakeisti šią padėtį?

Visada visada visada galime ją pakeisti, teireikia pakeisti savo mintis, savo požiūrį į tą dalyką.

Juk mes patys Kuriame savo gyvenimą. Ne oras, ne aplinkybės, o mes patys!

Juk pats gali pasirinkti,  supykti, ar ne. Palūžti, ar į problemą žiūrėti kaip į pamoką. Būti laimingam, ar ne. Gyvenime nebūna klaidų, ir sunkumų, būna tik pamokos ir galimybės tobulėti. :)

Ir kiekvienas turime pasirinkimą, kaip į juos reaguoti.

Iš tiesų gyvenimas yra  toks, kokį mes jį matome viduje. Jei būsi įsitikinęs, jog pasaulyje vien neteisybė ir jame esi tik aplinkybių auka, taip ir bus. Jei tvirtai tikėsi, kad pasaulis yra nuostabus, jis toks ir bus!

Kaip minėjau, vien tokiu mąstymu  blogybės nedings.. Tačiau galime į kiekvieną blogą dalyką pažvelgti kitomis akimis. Man labai patinka pasakymas: Savaime nėra gerų ar blogų dalykų, mes patys jiems suteikiame teigiamą ar neigiamą prasmę.

Ir jeigu net blogiausius dalykus priimame su šypsena, gyventi pasidaro taip gera gera :)

Prisiimdami atsakomybę už savo veiksmus ir mintis, mes patys tampame savo gyvenimo kūrėjais.

Visada turime pasirinkimą. Ir kad ir ką pasirinktum, būsi visada būsi teisus. Jei nori, kad gyvenimas būtų pilkas ir juodas - matyki jį tik pilką ir juodą.. Jei nori gyventi toje svajonėje, kurią matei užsimerkęs - gyvenk ;)

Tikiu, jog gali ;)

Kaip visad - paprastai ir nuoširdžiai -

Rita ;)

Rodyk draugams