BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Gyvenam :)’ kategorija

Reali Utopija

2010-02-20

Pamąstykim, bent akimirkai…

Idealios visuomenės modelis. Koks jis?

Šiais laikais, kai daugelis iš mūsų skundžiasi visuomene, kiekvienam derėtų pagalvoti, o kokioje visuomenėje norėtų gyventi, kaip įsivaizduoja tą idealią visuomenę? Aš taip pat susimąsčiau ties šiuo klausimu. Mano atsakymas šiuo atveju būtų paprastas: aš norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus tiesiog būtų laimingas. Abstraktu? Utopiška? Prieš susilaukdama vertinimo, pabandysiu savo viziją paaiškinti plačiau.

Visų pirma, o kas gi sudaro visuomenę? Tai žmonės. Kiekvienas individas yra jos narys. Tad, jei kiekvienas jos narys bus laimingas, tai ir visuomenė bus laiminga. O kas gi sudaro žmogaus laimę? Ko reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas? Manau, jog siekiant geresnės visuomenės, kiekvienam reikėtų atsakyti sau į šį klausimą. Na, bet jei jau prašnekome apie mano įsivaizduojamą kiekvieno žmogaus laimę, tai manau, jog ją sudaro keletas esminių dalių.

Pirmiausia, tai individo laisvė. Sakysite, kad mes juk ir taip laisvi.. Bet ar tikrai? Aš kalbu ne apie pilietybės ar religijos laisvę, o apie kiekvieno žmogaus individualią vidinę laisvę. Tai laisvė išdrįsti gyventi SAVO gyvenimą, prisiimant už jį visą atsakomybę. Už visus įvykius, veiksmus ir jų pasekmes. Už viską, kas vykstą aplinkui. Dažnai mes kaltiname visus, pykstame, ginčijamės ir taip nusimetame nuo savęs atsakomybę. Kaltinimai ir panašūs dalykai (nei sau nei kitiems) juk nieko nekeičia. Keičia tik atsakomybės prisiėmimas (ką AŠ galiu pakeisti šioje situacijoje?) ir tų veiksmų ėmimasis. Šiuo paprastu būdu galima atsikartyti tokių blogybių, kaip kaltinimai, pykčiai, ginčai ir panašūs dalykai, kurie iš esmės visuomenėje nėra reikalingi. Tai įvyksta tada, kai kiekvienas tampa visiškai atsakingas už savo gyvenimą. Kai tampa laisvas.

Taip pat laimingoje visuomenėje nėra tokio dalyko kaip baimė. Žmonės nebijo bijoti. Kaip suprasti? Nei vienas žmogus nebijo suklysti, nebijo aplinkinių žmonių reakcijos, nebijo būti už ką nors pasmerktas. Priima save ir kitus tokius, kokie jie yra, be jokio vertinimo ar smerkimo. (Taip, aš bijau kalbėti prieš auditoriją, taip, aš nemoku matematikos) Pripažįsta savo trūkumus ir veikia nepaisydamas jų. Kartu su jomis. Susidraugauja su savo baimėmis, supranta, kad jos yra, bet vis tiek daro tai, ką nori daryti. Ir kadangi pats turi baimių, yra tolerantiškas ir kitiems žmonėms, bei jų trūkumams. Visi yra tolerantiški, dėl to nebėra gėdos, nėra baimės susimauti, nėra smerkimo, nes niekas nebijo pripažinti savęs ir kitų tiesiog tokių, kokie jie yra. Nebijo būti savimi. Kiekvienas gali reikštis ir būti tokiu, kokiu esą, be kitų smerkimo. (kol tai netrukdo kito žmogaus laisvei).

Nėra rėmų. Nėra tokio dalyko, kaip standartai, geri ar blogi dalykai, įvykiai. Laimingoje visuomenėje nėra žmonių lyginimo, skirstymo pagal kažkokius absurdiškus kriterijus (geresnis gražesnis, sėkmingesnis ir pan.) . Kiekvienas žmogus, būdamas savimi, yra perdaug unikalus, kad būtų lyginamas su kitais. Unikalus su savo visais privalumais ir trūkumais, ir dėl to tobulas. Kiekvienas žmogus yra tobulas dėl savo trūkumų ir privalumų. Kiekvienas supranta, kad turi viską, kad būtų laimingas. Nėra jokio vertinimo. Nei žmonių, nei įvykių. Yra tik įvykiai ,jie nėra nei geri, nei blogi. Mes jiems patiems juk suteikiame atspalvį. Idealiame pasaulyje nėra jokio išankstinio nusistatymo, priešiškumo, lyginimo, vertinimo, smerkimo, nes kiekvienas mato daiktus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius nori matyti. Problemas – kaip galimybes, nelaimes – kaip pamokas, įvykius – kaip įprastinę gyvenimo dalį.

Darbas. Kiekvienas žmogus, mano manymu, kad būtų laimingas, turi save realizuoti kokioje nors veikloje. Laimingoje visuomenėje kiekvienas žmogus dirba jam patinkantį darbą, juo tiesiog mėgaujasi. O kadangi kiekvienas žmogus turi skirtingus polinkius, kiekvienas iš tikrųjų daro tai, kas jam patinka. Ir nesvarbu, ar tai siuvinėjimas, o gal pyragų kepimas. Kiekvienas yra geriausias savo srityje, nes viską, ką daro, daro su meile ir entuziazmu. Su malonumu. (Nėra gerų ar blogų profesijų – yra tik profesijos).

Kiekvienas žmogus išsiaiškina savo paskirtį gyvenime, gyvenimo vizijas ir tikslus. Žino, dėl ko gyvena. O kadangi dėl anksčiau minėtųjų priežasčių nėra pagrindinių neigiamų emocijų, visi gyvena, kad būtų laimingi, pasidalintų ta laime su kitais, sukurtų konstruktyvią visuomenę ir ateitį. Žmogus supranta, jog laimė nėra kažkokia siekiamybė, kažkokio daikto įsigijimas ar pan. Jie mato laimę kiekviename savo veiksme ir nutikime, kiekvienoje gyvenimo akimirkoje. (nesvarbu, gera ji ar bloga. Juk nėra gerų ar blogų dalykų, yra tik dalykai ir požiūris į juos). Jie moka būti čia ir dabar, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, viską daryti su malonumu ir noru. Su begaline meile gyvenimui ir kiekvienai akimirkai.

Tai štai kaip aš įsivaizduoju laimingo žmogaus ir laimingos visuomenės modelį. Atrodo utopiška, nerealu? Aš taip nemanau. Juk tą pasiekti galima realiais veiksmais, tereikia norėti. Ir daryti.

Tereikia kelių žingsnių:

· Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savo veiksmus, už viską, viską kas gero ar blogo vyksta aplink (kartais mes mąstome, kad prisiimame, bet juk taip dažnai mintys skiriasi nuo darbų..)

· Būt visiškai tik tuo, kuo esi, nevaidinant, neapsimetinėjant, priimant visus ir save tokius, kokie jie yra. Kiekvienas yra unikalus ir nepalyginamas. Nuostabus su visom savybėm, baimėm ir viskuo.

· Išsiaiškinti, ko iš tiesų tau reikia, kad būtum laimingas. Ir to siekti. Su malonumu.

· Suvokti, kad nei vienas žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis už tave. Jis yra toks pats žmogus, taip pat turi norų, vilčių ir troškimų. Atsisakyti lyginimų ar vertinimų, smerkimo kaltinimų, ginčų, puikybės. Nestatyti žmonių, įvykių, ir visko į kažkokią vertinimo skalę (gerai – blogai).

· Branginti šia nuostabią gyvenimo dovaną ir džiaugtis kiekvieną gyvenimo sekundę, gyvenant 120 %, įdedant visą širdį, meilę, ir sielą į kiekvieną akimirką.

Manau jog šitaip gyvenimas taptų tikrai geresnė vieta gyventi. Paprasti principai, kuriuos įvykdyti nėra taip jau paprasta, kaip gali atrodyti. Kartais mes galvojam kad taip ir gyvenam, bet dažnai vis tiek elgiamės taip pat. Juk svarbiausia darbai, o ne mintys. Kiekvienas gali tai iš tikrųjų suvokti, pats tai atradęs ir išbandęs viską per savo patirtį. Tad geriau ne kalbėti apie tai, o imti ir daryti! Dabar!

P.S. Tikrai yra jau seniai žinomų ir sakytų būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Tiesiog dėl informacijos gausos nes nebemokame girdėti, matyti ir iš tikrųjų suvokti.. Tereikia tik atmerkti akis. Ir įgyvendinti! :)

Nebent.. pasaulis gal tam dar nepasiruošęs? Bet tai atskira tema.. :)

P.S. čia labai tinka daina Michael Jackson - Heal The World :)

Paprastai ir nuoširdžiai -

Rita :)

Rodyk draugams

Laimės paieškos.

2009-12-05

Sveiki,

Žinot, pastaruoju metu visur tik ir girdžiu sėkmė, sėkmingi žmonės, tikslai ir pan. Tad nusprendžiau vieną dieną, t.y. čia ir dabar, išsiaiškinti, kas visgi iš tikrųjų yra tas daiktas yra laimė? O tiksliau, kas yra tas laimingas gyvenimas, ir kaip jo pasiekti, kad iš tikrųjų džiaugtumeis savo buvimu žemėje:)

Vieni žmonės laimę apibūdina kaip kaip tikslų pasiekimą.

Visai neblogas apibūdinimas, tiesa?  Aš ir pati nuoširdžiai tuo tikėjau, jog kai pasieksiu savo tikslų, tai tada jau tikrai būsiu laiminga. Ir aišku, norisi būti laiminga kuo greičiau, tai ir pradedi visomis pastangomis kiek tik gali plėšytis, kad tik prie jo priartėčiau ir visais būdais jo siekti. Ir prasideda lenktynės prieš save: kaip čia kuo greičiau visko pasiekti, koncentruodamasi tik į tą tikslą, tik į rezultatą. Ir nuolat kartoji: vat kai pasieksiu, vat tada jau būsiu laiminga. tačiau.. kyla klausimas-

Kas iš to? Na baigiam mokyklą, kažko pasiekiam, tarkim, stovim savo naujame bute, ir manom kad „va dabar tai bus“, bet.. po kurio laiko tas jausmas išblėsta. Ir vėl kažkoks keistas nepasitenkinimo jausmas- juk tiek dirbom, tiek siekėm , čia turėjo būti laimė! Bet jos nėra, tik trumpalaikis pasitenkinimas… Tada pradedam sprintą link kito tikslo… Plėšomės, stengiamės iš paskutiniųjų.. o galų gale – vėl tas pats..

Vieną dieną savęs ėmiau ir  paklausiau: Ar verta gyvenime tiek laiko plėšytis ir stengtis dėl trumpalaikio malonumo, kuris užplūsta pasiekus tikslą? Kas iš to? Taip, tai didžiulė sėkmė, sutinku, bet ar tai tikrai yra gyvenimo  laimė?

Laimė ir sėkmė – ne tas pats. Tad nusprendžiau, jog laimė slypi kažkur kitur.

Vėlgi klausiu savęs: tai gal tada iš vis nieko nesiekti? Bet juk tai daug blogiau! Iššvaistyti savo gyvenimą veltui..

Tad o kurgi slypi ta tikroji laimė? Mašinoje? Ne.. Name? Nemanau.. Piniguose?

Aš suprantu, kad tai yra gerai, kad nieko bloga turėti finansinę laisvę. Bet ar čia pati gyvenimo ir būties prasmė?

Ir tada po ieškojimų aš supratau kur gi ta laimė yra.

Aš manau, kad prasmės ieškoti nereikia. Ji yra visai netoli, ji čia, aplink mus.

Kiekvienoje, eilinėje, paprastoje dienoje.

Štai kur glūdi laimė ir visa pasaulio prasmė.

Viskas labai paprasta.

Tai, ką mes darome kiekvieną dieną, ir yra patys prasmingiausi gyvenimo dalykai. Kas rytą keltis, kažkam padovanoti šypseną, šokti, mylėti, daryti tai, kuo tiki, ir tai, kas tavo manymu, yra prasminga. Nuolat ieškoti. Prarasti ir atrasti. Štai kur prasideda tikras gyvenimas.

Taip, siekti yra tikrai puiku. Bet svarbiausia yra pats PROCESAS, o ne rezultatas. Vienintelis kelias į tikrą gyvenimo pilnatvę – tai viską, ką darai gyvenime, daryti mėgaujantis pačiu procesu, o ne siekiant rezultatų. 100 trumpalaikių pasitenkinimų neprilygsta tam vienam laimės jausmui, kai darai tau patinkantį darbą, kai į jį įdedi visą save, atsiduodi jam visa širdimi! Svarbiausia – atrasti. Paklausti savęs, ko gi iš tikrųjų nori, kuo iš tikrųjų tiki, nepaisant jokios aplinkos ir kitų žmonių…. Kas ieško, tas randa J Kai jauti malonume ne rezultate, o pačiame procese, atsiranda toks nepaprastas laimės jausmas, kuris nepriklauso nuo aplinkybių, nepriklauso nuo to ar pasieki tai, ar ne, bet vis kyla iš kažkur giliau, iš pačio žmogaus, ir nėra toks paveikiamas, kaip paprasti pasitekinimai.

Beje, pabaigai.. Vienas labai protingas žmogus pasakė - „Svarbiausia ne tai, kiek pasieksi, o kuo tapsi, to siekdamas“.

Ir aš juo tikiu. Pati išbandžiau tai, dėl to ir tikiu. O jūs ar tikite?:)

Paprastai ir nuoširdžiai –

Rita

Rodyk draugams

Rytoj.

2009-12-01

Rytoj.

Nuo rytojaus pradėsiu naują gyvenimą.

Nuo rytojaus pradėsiu sportuoti. Rytoj viskas bus gerai…rytoj.

Pastaruoju metu aplinkui ir kartais iš savęs vis girdžiu panašių frazių ir pažadų. Kad nuo rytojaus viskas bus kitaip, gyvenimas bus kitoks, ir panašiai. Bet… ateina rytojus… o pasaulis taip ir lieka toks pats…

Kodėl mes taip dažnai bėgame nuo savęs ir pasaulio, kodėl nuolat atidėliojame gyvenimą?

Tada sugalvojame maždaug apie begalybę priežasčių, ir netgi visai logiškų ir įtikinamų pasiteisinimų, kad mums šiandien nuo visko bloga, mums trukdo nuovargis, tas žmogus arba šiaip blogas rudenio oras… Taip ir gyvenam nuolatinėje „rytoj“ būsenoje.

Tačiau blogiausia, kad, užklupus kasdienybei, dažnai tas rytojus taip ir neateina…

Ir gaunasi taip, kad laukėm laukėm geriausių gyvenimo dienų, bet jos ėmė ir kažkur pabėgo.. .

Juk nei vienas to nenorime, tiesa?:)

Tad kad taip neatsitiktų, kitąkart, kai norėsi pasakyti „rytoj“, tiesiog imk ir pradėk daryti nuo šiandienos! Kada gi dar bus geriausias laikas, jeigu ne šiandien? Būtent dabar! Šią gyvenimo akimirką! Nieko negalvojant, imti ir daryti…:) Kuo daugiau mes bandome galvoti apie tą dalyką, tuo daugiau sugalvojame argumentų, kodėl neverta to daryti, ar kaip blogai gali baigtis… O kai tiesiog paimame ir padarome, nelieka laiko pagalvoti ir atkalbėti savęs.

Aišku, kartais suklystame bandydami, bet juk klaidos irgi nėra blogai :) Jau geriau bandyti ir klysti, negu sėdėti, galvoti, bet nieko taip ir nepadaryti.

Beje, kaip sako sena kinų patarlė: „Geriausias laikas pasodinti medį buvo prieš 20 metų.Kitas geriausias laikas - šiandien“. Tad kam gi laukti rytdienos, jei gali padaryti dabar?:)

Tiesiog paprastai ir nuoširdžiai,

Rita

Rodyk draugams

Kūrėjai

2009-09-27

O dabar užsimerk ir įsivaizduok, kad gali valdyti savo gyvenimą. Kad gali gyveni tokį gyvenimą, kokio nori. Kad pats susikuri savo gyvenimą, nuo mažiausios smulkmenos. Kai aplinkui nėra nieko, kad galėtų sugadinti Tavo nuotaiką. Šaunu, tiesa? :)

Koks jis būtų? Ar labai skiriasi nuo to, kurį matai kasdien?

O dabar aš tau tyliai pakuždėsiu: Tu gali gyventi jame.

Sakysi: nesamonė…

Bet palauk! Aš žinau paslaptį. Mažytę paprastutę paslaptėlę, kaip tai paversti realybe. Aš jau išbandžiau, ir patikėk, tai veikia. Vien bandymas sukelia nuostabų jausmą, tarsi krisčiau nuo 9 aukšto… Vidinė laisvė svaigina. :)

Nori ir Tu sužinoti?

Tad klausykis :) Kiekvienas mes esame savo gyvenimo kūrėjais. Kiekvienas gimdami gavome nuostabiausią pasaulyje dovaną - gyvenimą. Ir kartu tapome nuostabiais meninkais, kuriančiais savo pasaulį. Mūsų visų pasaulį. Šiandien Tu kuri vakar dienos ateitį. Tavo dažai - tai tavo mintys, o teptukai - darbai.

Ar išdrįsi pats nutapyti tai, ką matai vaidzuotėje?

Na gerai, apie ką čia aš?:) Kiekvienas mes savo mintimis formuojame savo gyvenimą. Kiekviena neigiama mintis sukuria negiamą atsaką gyvenime, o kiekviena teigiama - įneša į jį gėrio ir džiaugsmo. Ir tik nuo mūsų minčių priklauso, koks bus mūsų gyvenimas. Viskas veikia labai paprastai: mintys formuoja mūsų žodžius, žodžiai - veiksmus, veiksmai - įpročius, o šie formuoja gyvenimo būdą, o gyvenimo būdas- aplinką.

Tereikia pakeisti savo mintis.

Skamba visai paprastai, tiesa? ;)

Bet tu sakysi, jog gyvenimas vien nuo gerų minčių nepasikeis…

Melas!

Dažniausiai įvairios aplinkybės mums trukdo būti laimingais. Ne kartą girdėjau (ir pati sakiau) “vat būčiau laiminga, jei ne…” Viskas! Nori laimingai gyventi? Mesk į šalį tokias mintis! :) Tiesa, mes negalime pakeisti aplinkybių, tačiau.. Mes juk turime pasirinkimą, kaip į jas reaguoti. Prisiimkime atsakomybę už savo gyvenimą. Atsakomybę už savo veiksmus, poelgius ir svarbiausia - požiūrį bei reakcijas į visus dalykus.

Nustokime kaltinti aplinkybes, mamą, draugą, šeimą, aplinkinius, blogą orą, gyvenimą ir viską kitą dėl savo nesėkmių. Atsigręžkime ir paklauskime savęs: ką aš padariau, kad ši situacija pasikeistų? Ir kaip aš galėčiau pakeisti šią padėtį?

Visada visada visada galime ją pakeisti, teireikia pakeisti savo mintis, savo požiūrį į tą dalyką.

Juk mes patys Kuriame savo gyvenimą. Ne oras, ne aplinkybės, o mes patys!

Juk pats gali pasirinkti,  supykti, ar ne. Palūžti, ar į problemą žiūrėti kaip į pamoką. Būti laimingam, ar ne. Gyvenime nebūna klaidų, ir sunkumų, būna tik pamokos ir galimybės tobulėti. :)

Ir kiekvienas turime pasirinkimą, kaip į juos reaguoti.

Iš tiesų gyvenimas yra  toks, kokį mes jį matome viduje. Jei būsi įsitikinęs, jog pasaulyje vien neteisybė ir jame esi tik aplinkybių auka, taip ir bus. Jei tvirtai tikėsi, kad pasaulis yra nuostabus, jis toks ir bus!

Kaip minėjau, vien tokiu mąstymu  blogybės nedings.. Tačiau galime į kiekvieną blogą dalyką pažvelgti kitomis akimis. Man labai patinka pasakymas: Savaime nėra gerų ar blogų dalykų, mes patys jiems suteikiame teigiamą ar neigiamą prasmę.

Ir jeigu net blogiausius dalykus priimame su šypsena, gyventi pasidaro taip gera gera :)

Prisiimdami atsakomybę už savo veiksmus ir mintis, mes patys tampame savo gyvenimo kūrėjais.

Visada turime pasirinkimą. Ir kad ir ką pasirinktum, būsi visada būsi teisus. Jei nori, kad gyvenimas būtų pilkas ir juodas - matyki jį tik pilką ir juodą.. Jei nori gyventi toje svajonėje, kurią matei užsimerkęs - gyvenk ;)

Tikiu, jog gali ;)

Kaip visad - paprastai ir nuoširdžiai -

Rita ;)

Rodyk draugams

Čia ir Dabar.

2009-09-14

Sveiki! - tariu sau ir Jums, kas skaitote :)

Labai norisi patalpinti kur nors savo mintis, kurių kartais būna tiek daug! Taigi, pirmąjį savo įrašą pradėsiu būtent šiais žodžiais:

Čia ir dabar.

Ir ką gi tai  reikškia?

Tiesiog būti. Būtent šią akimirką. Ne kažkokiuose praeities įvykiuose, ne ateities planuose, o būtent čia: jausti, matyti, girdėti ir mastyti tik tai, kas vyksta Dabar. Atrodo, juk taip paprastai skamba: tiesiog būti. Atrodo, jog turetume tai mokėti kiekvienas. Bet juk kartais (o gal ir dažnai), kai užsiverti begaliniuose darbuose, kai visur leki ir stengiesi viską padaryti, net nebematai to, kas vyksta aplinkui… Kai bėgi, bėgi, stengiesi viską suprasti, viską sužinoti ir viską nuveikti, stengiesi būti tobulas, tiesiog pamiršti, ką reiškia džiaugtis tuo, jog esi Čia.. Prisipažinsiu, man taip būna išties dažnai. Pati to nesuprasdama, įjungiu autopilotą ir tiesiog lekiu… bet palaukit! Juk gyvenimas daug didesnis nei tie begaliniai maži darbeliai! Jeigu tik akimirkai sustotume ir iš tikrųjų apsidairytume- juk tiek daug garsų aplink, tiek daug kvapų, vaizdų ir gyvenimo, tiesiog visa krūtine alsuojančio mums į veidą! O koks geras jausmas užplūsta, jeigu tik išdrįsti - jei tik išdrįsti - numesti šalin visas abejones ir rūpesčius, ir tiesiog pasinerti visa galva į gyvenimą! Pajausti gyvenimą, pajausti tą malonumą tiesiog Būti! Čia ir dabar. Ne rytojuje, ne darant kažką ypatingai ypatingo, o tiesiog būnant! Ne mąstant, ne tūkstantį kartų galvoje išgyvenant tą patį dalyką, o tiesiog išvalyti galvą nuo visų minčių, visų baimių (!), ir leisti sau tiesiog mėgautis kiekviena minute, kad ir ką bedarytum..

Nežinau, tikriausiai tą jausmą ir pavadinčiau tikrąja laime. Juk laimė - tai ne kažkokio įvykio atsakomoji emocija, o tiesiog būsena. Ir manau, jog jausti ją galime kiekvienas, jei iš tikrųjų norime. Iš viso savo gyvenimo supatau, kad laimės tikrai nereikia ieškoti kažkur toli, ar kaip nors jos siekti. Ji yra arčiau, negu mes įsivaizduojame - arčiau, nei mūsų nosies galiukas :) Ir mes visada turime pasirinkimo laisvę - ar būti laimingiems, ar ne.  Ar  išgyventi tą klaidą kaip tragediją, ar priimti tai kaip pamoką? Ar leistis būti viekiamai aplinkinių nuomonės, ar ne? Ar gyventi ir mėgautis gyvenimu, ar ne?  Aš jau pasirinkau. O jūs? :) Bent trumpam, bent porą minučių per dieną meskim tuos visus nerimus, problemas,  parodykim, kad esam stipresni už juos, ir leiskim pabūti sau laimingiems! Manau, kiekvieas iš mūsų to nusipelnėme :)

Na, bet apie ką aš čia dar norėjau pablevyzgoti? Aj, apie baimes. Iš tiesų, jos taip trukdo mums gyventi laimingai. Trukdo mums siekti savo tikslų, trukdo eiti į priekį, trukdo būti kūrybiškiems, laisviems, ir unikaliems. Ypač tos baujriosios “man nepavyks” ir “ką apie mane pagalvos aplinkiniai?” Baimė susimauti, ką susimovus apie mane pagalvos. Bet žinot, kas keisčiausia? Kad jei nebijosi, tai ir nesusimausi. O jei ir susimausi - na tai kas? Na, susimoviau, ir kas iš to? :)  Jei pats to nesureikšmini, ir kiti tada nebegali to sureikšminti. o jei ir sureikšmina, na tai kas, juk visi jie laikini..  tai kam gaišti savo laiką stengiantis padaryti kažkam kažkokį įspūdį? Kam stengtis gyventi dėl kažkokių kitų žmonių nuomonės? Juk gyvename dėl savęs o ne dėl aplinkos. Taip, aš tokia, aš  klystu, bet aš nebijau būti savimi. Bet užtet myliu gyvenimą! O kai pradedam gyventi dėl savęs, tada gyventi pasidaro taip malonu ir gera :) Jausti gyvenimą, gyventi Čia ir Dabar.

Kas dieną nors truputį suvaldykime savo blogas mintis, (juk mes patys esame savo minčių šeimininkai, tiesa?) ir pagyvenkime truputėlį paprasčiau. Be jokių suvaržymų. Be jokių baimių. Be jokių pašalinių minčių (juk kas buvo, tas buvo, o kas bus, tas bus). Tiesiog laisvai, paprastai, pozityviai, ir laimingai. Čia ir dabar!

Juk kiekvienas esame toks nuostabus!

Na, iškepiau “savo primą blyną” blogų pasaulyje :D nors norėtųsi pasakyti tiek daug, bet lekiu jau ;) Jei perskaitėte, džiugu, jei norite ką pasakyti - visada bus smagu išgirsti ;) šiam kartui tiek,

Paprastai ir nuoširdžiai,

Rita :)

kol buvom vaikais, visi mokėjom būti iš tikrųjų laimingais. Keista, kad kuo toliau, tuo labiau tai pamirštame..
Kol buvom vaikais, visi mokėjom būti iš tikrųjų laimingais. Keista, kad kuo toliau, tuo labiau tai pamirštame..

Rodyk draugams