BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2010

Reali Utopija

2010-02-20

Pamąstykim, bent akimirkai…

Idealios visuomenės modelis. Koks jis?

Šiais laikais, kai daugelis iš mūsų skundžiasi visuomene, kiekvienam derėtų pagalvoti, o kokioje visuomenėje norėtų gyventi, kaip įsivaizduoja tą idealią visuomenę? Aš taip pat susimąsčiau ties šiuo klausimu. Mano atsakymas šiuo atveju būtų paprastas: aš norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus tiesiog būtų laimingas. Abstraktu? Utopiška? Prieš susilaukdama vertinimo, pabandysiu savo viziją paaiškinti plačiau.

Visų pirma, o kas gi sudaro visuomenę? Tai žmonės. Kiekvienas individas yra jos narys. Tad, jei kiekvienas jos narys bus laimingas, tai ir visuomenė bus laiminga. O kas gi sudaro žmogaus laimę? Ko reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas? Manau, jog siekiant geresnės visuomenės, kiekvienam reikėtų atsakyti sau į šį klausimą. Na, bet jei jau prašnekome apie mano įsivaizduojamą kiekvieno žmogaus laimę, tai manau, jog ją sudaro keletas esminių dalių.

Pirmiausia, tai individo laisvė. Sakysite, kad mes juk ir taip laisvi.. Bet ar tikrai? Aš kalbu ne apie pilietybės ar religijos laisvę, o apie kiekvieno žmogaus individualią vidinę laisvę. Tai laisvė išdrįsti gyventi SAVO gyvenimą, prisiimant už jį visą atsakomybę. Už visus įvykius, veiksmus ir jų pasekmes. Už viską, kas vykstą aplinkui. Dažnai mes kaltiname visus, pykstame, ginčijamės ir taip nusimetame nuo savęs atsakomybę. Kaltinimai ir panašūs dalykai (nei sau nei kitiems) juk nieko nekeičia. Keičia tik atsakomybės prisiėmimas (ką AŠ galiu pakeisti šioje situacijoje?) ir tų veiksmų ėmimasis. Šiuo paprastu būdu galima atsikartyti tokių blogybių, kaip kaltinimai, pykčiai, ginčai ir panašūs dalykai, kurie iš esmės visuomenėje nėra reikalingi. Tai įvyksta tada, kai kiekvienas tampa visiškai atsakingas už savo gyvenimą. Kai tampa laisvas.

Taip pat laimingoje visuomenėje nėra tokio dalyko kaip baimė. Žmonės nebijo bijoti. Kaip suprasti? Nei vienas žmogus nebijo suklysti, nebijo aplinkinių žmonių reakcijos, nebijo būti už ką nors pasmerktas. Priima save ir kitus tokius, kokie jie yra, be jokio vertinimo ar smerkimo. (Taip, aš bijau kalbėti prieš auditoriją, taip, aš nemoku matematikos) Pripažįsta savo trūkumus ir veikia nepaisydamas jų. Kartu su jomis. Susidraugauja su savo baimėmis, supranta, kad jos yra, bet vis tiek daro tai, ką nori daryti. Ir kadangi pats turi baimių, yra tolerantiškas ir kitiems žmonėms, bei jų trūkumams. Visi yra tolerantiški, dėl to nebėra gėdos, nėra baimės susimauti, nėra smerkimo, nes niekas nebijo pripažinti savęs ir kitų tiesiog tokių, kokie jie yra. Nebijo būti savimi. Kiekvienas gali reikštis ir būti tokiu, kokiu esą, be kitų smerkimo. (kol tai netrukdo kito žmogaus laisvei).

Nėra rėmų. Nėra tokio dalyko, kaip standartai, geri ar blogi dalykai, įvykiai. Laimingoje visuomenėje nėra žmonių lyginimo, skirstymo pagal kažkokius absurdiškus kriterijus (geresnis gražesnis, sėkmingesnis ir pan.) . Kiekvienas žmogus, būdamas savimi, yra perdaug unikalus, kad būtų lyginamas su kitais. Unikalus su savo visais privalumais ir trūkumais, ir dėl to tobulas. Kiekvienas žmogus yra tobulas dėl savo trūkumų ir privalumų. Kiekvienas supranta, kad turi viską, kad būtų laimingas. Nėra jokio vertinimo. Nei žmonių, nei įvykių. Yra tik įvykiai ,jie nėra nei geri, nei blogi. Mes jiems patiems juk suteikiame atspalvį. Idealiame pasaulyje nėra jokio išankstinio nusistatymo, priešiškumo, lyginimo, vertinimo, smerkimo, nes kiekvienas mato daiktus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius nori matyti. Problemas – kaip galimybes, nelaimes – kaip pamokas, įvykius – kaip įprastinę gyvenimo dalį.

Darbas. Kiekvienas žmogus, mano manymu, kad būtų laimingas, turi save realizuoti kokioje nors veikloje. Laimingoje visuomenėje kiekvienas žmogus dirba jam patinkantį darbą, juo tiesiog mėgaujasi. O kadangi kiekvienas žmogus turi skirtingus polinkius, kiekvienas iš tikrųjų daro tai, kas jam patinka. Ir nesvarbu, ar tai siuvinėjimas, o gal pyragų kepimas. Kiekvienas yra geriausias savo srityje, nes viską, ką daro, daro su meile ir entuziazmu. Su malonumu. (Nėra gerų ar blogų profesijų – yra tik profesijos).

Kiekvienas žmogus išsiaiškina savo paskirtį gyvenime, gyvenimo vizijas ir tikslus. Žino, dėl ko gyvena. O kadangi dėl anksčiau minėtųjų priežasčių nėra pagrindinių neigiamų emocijų, visi gyvena, kad būtų laimingi, pasidalintų ta laime su kitais, sukurtų konstruktyvią visuomenę ir ateitį. Žmogus supranta, jog laimė nėra kažkokia siekiamybė, kažkokio daikto įsigijimas ar pan. Jie mato laimę kiekviename savo veiksme ir nutikime, kiekvienoje gyvenimo akimirkoje. (nesvarbu, gera ji ar bloga. Juk nėra gerų ar blogų dalykų, yra tik dalykai ir požiūris į juos). Jie moka būti čia ir dabar, mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, viską daryti su malonumu ir noru. Su begaline meile gyvenimui ir kiekvienai akimirkai.

Tai štai kaip aš įsivaizduoju laimingo žmogaus ir laimingos visuomenės modelį. Atrodo utopiška, nerealu? Aš taip nemanau. Juk tą pasiekti galima realiais veiksmais, tereikia norėti. Ir daryti.

Tereikia kelių žingsnių:

· Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savo veiksmus, už viską, viską kas gero ar blogo vyksta aplink (kartais mes mąstome, kad prisiimame, bet juk taip dažnai mintys skiriasi nuo darbų..)

· Būt visiškai tik tuo, kuo esi, nevaidinant, neapsimetinėjant, priimant visus ir save tokius, kokie jie yra. Kiekvienas yra unikalus ir nepalyginamas. Nuostabus su visom savybėm, baimėm ir viskuo.

· Išsiaiškinti, ko iš tiesų tau reikia, kad būtum laimingas. Ir to siekti. Su malonumu.

· Suvokti, kad nei vienas žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis už tave. Jis yra toks pats žmogus, taip pat turi norų, vilčių ir troškimų. Atsisakyti lyginimų ar vertinimų, smerkimo kaltinimų, ginčų, puikybės. Nestatyti žmonių, įvykių, ir visko į kažkokią vertinimo skalę (gerai – blogai).

· Branginti šia nuostabią gyvenimo dovaną ir džiaugtis kiekvieną gyvenimo sekundę, gyvenant 120 %, įdedant visą širdį, meilę, ir sielą į kiekvieną akimirką.

Manau jog šitaip gyvenimas taptų tikrai geresnė vieta gyventi. Paprasti principai, kuriuos įvykdyti nėra taip jau paprasta, kaip gali atrodyti. Kartais mes galvojam kad taip ir gyvenam, bet dažnai vis tiek elgiamės taip pat. Juk svarbiausia darbai, o ne mintys. Kiekvienas gali tai iš tikrųjų suvokti, pats tai atradęs ir išbandęs viską per savo patirtį. Tad geriau ne kalbėti apie tai, o imti ir daryti! Dabar!

P.S. Tikrai yra jau seniai žinomų ir sakytų būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Tiesiog dėl informacijos gausos nes nebemokame girdėti, matyti ir iš tikrųjų suvokti.. Tereikia tik atmerkti akis. Ir įgyvendinti! :)

Nebent.. pasaulis gal tam dar nepasiruošęs? Bet tai atskira tema.. :)

P.S. čia labai tinka daina Michael Jackson - Heal The World :)

Paprastai ir nuoširdžiai -

Rita :)

Rodyk draugams

Atradimai - Praradimai

2010-02-20

Taip! Susimoviau!

Kartais suklysti, pasimokai, ir suvoki kažką naujo, atrandi savo gyvenime stulbinančią Tiesą. Atrodo tada, kaip šaunu, va dabar tai tikrai pakeisiu pasaulį, kad nuo rytojaus viskas bus geriau, nuo ryt jau pradėsiu gyventi kitaip, nes žinau tokius dalykus, kurių nežino niekas kitas! Bet… staiga prisimeni, jog tau kažkada kažkoks vyresnis ar labiau patyręs žmogus jau buvo bandęs išmokyti tavęs to paties. Ir nustembi: tai gal jis buvo atradęs tą patį? Kodėl aš nepaklausiau jo tada, prieš suklystant? Ir tada supranti, jog tu nesi vienintelis gyvenime, kuris tai suvokė, ir kad tai anaiptol ne stulbinanti naujiena kitiems… O tada ateina toks nepaprastai keistas jausmas, kad kiekvienas mes atrandam tuos pačius pagrindinius dalykus pasaulyje, tik skirtingais būdais. Kiekvienas išgyvename tuos pagrindinius išgyvenimus, tačiau visad galvojam, kad jie yra mūsų vieninteliai ir nepakartojami.. Tuos, kurie kažkada ar dabar atrodė tokie revoliucingi, tokie pakeisiantys pasaulį, tokie nepaprasti ir unikalūs. Ir štai. Staiga kaktomuša susiduri su faktu, kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų žmonių. Še tau kad nori, po viso to unikalumo… Ir tada atmerki akis (tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime) ir suvoki, kad ta tavo „nauja“ tiesa nuolat šmėžavo prieš tavo akis ir nuolat bandė pasiekti tavo ausis. Kad daugelis žmonių jau ir taip žino tą patį… Taip ir susiduri su gyvenimo realybe. O kas tada belieka? Nusivylimas, kad tu esi lygiai toks pats kaip ir 6 milijardai tave supančios masės individų?

..Na bet ne viskas taip blogai. Yra ir kita šio medalio pusė, kurios nepaminėti būtų tiesiog negarbinga. O kaipgi link tos tiesos nueitas kelias? Tavo ieškojimai, Tavo paklydimai, Tavo įrodinėjimai ir senų įsitikinimų laužymai? Svarbiausia tas nueitas kelias. Tas ieškojimų kelias. Juk iš viso to ir susideda gyvenimas. Tavo gyvenimas. Na ir kas, kad daugelis žino tą patį, ką ir tu. Tačiau juk kiekvienas iš jų turėjo nueiti savitą unikalų kelią link tos tiesos. Viską ne tik išgirsti ar pamatyti, bet ir išgyventi. Štai kas daro tave unikalia asmenybe. Dėl šios patirties, patyrimų ir buvo verta eiti tokį ieškojimų ir apmąstymų kelią. Tu gali tai išgirsti, gali pamatyti ar perskaityti, bet tai niekada neprilygs tikram išgyvenimui. Kai perskaitai ar pamatai, tu tik supranti, o kai išgyveni – ir SUVOKI. O suvokimas ir supratimas – du labai skirtingi dalykai, tokie kaip dangus ir žemė. Kitų ir tavo paties nuomonė. Tavo kaukė ir Tu. Būtent dėl to visos teorinės žinios, mokymai ir panašūs dalykai yra nieko verti, kol jų neišbandai praktiškai.

Taip, sutiksiu, mes, žmonės, esame kurti. Ir akli. Mes taip „įsirausiame“ į savo mintis bei savo vidų, kad nebepastebime nieko aplinkui – nei to, ką mums sako, nei to, ką matome priešais. Galvojame, kad girdime, bet tai visada lieka tik kažkur plotelyje tarp kairės ir dešinės ausies. Et, jeigu išmoktume klausydami kito, jį ir pajausti! Žiūrėti ir matyti, neprimetant jokio subjektyvaus požiūrio, nežiūrint vien per savo prizmę matyti ir girdėti daiktus tokius, kokie jie yra. Jokio nusistatymo. Nevertinti daiktų pagal jokius matus ar kriterijus „gerai – blogai“. Jokių lyginimų ar subjektyvių vertinimų. Juk kiekvienas žmogus, įvykis ar daiktas yra per daug unikalus ir savitas, kad būtų galima jį įsprausti į kažkokius griežtus lyginimo, mąstymo ir vertinimo rėmus, atsijojančius juos pagal tinkamumą ir be gailesčio gniuždančius bet kokią individualumo kruopelytę.

Nėra tokio dalyko kaip gerai ar blogai. Dalykai yra tiesiog dalykai, o visas tas vertinimas yra tik tinklelis, nuolat filtruojantis informaciją. Pats įvykis yra savaime tiesiog įvykis o mes, žmonės, tiems įvykiams patys priklijuojame kažkokias „etiketes“, tokias kaip geras – blogas ir pan. Tad kyla klausimas, kodėl mes pasirenkame matyti blogai? Juk nuo to, kokį vertinimą turime, įvykis nepasikeičia, tiesa?

Taip, aš nemoku rašyti kaip poetė. Ir kas? Taip, aš kartais nusišneku, ir būnu išsiblaškiusi. Ir kas iš to? Ar tai blogai? Kas pasakė, kad tai blogai? Kur taip parašyta? Tai tik aš pati ir/ar kiti žmonės įdiegė kažkokią vertinimo programą, kuri sako, kad tai blogai, nes tu nesi tobula, o kad būtumei laiminga, tu PRIVLALAI būti tobula. Dar vienas įsitikinimas. Kas taip pasakė? Aš kaip tik ir esu tobula dėl to, kad nerašau, kaip poetė, kartais nusišneku ar nuolat būnu neišsimiegojusi. Tai daro mane unikalią ir tobulą, bet ne truputėlio ne tobulesnę nei kiti. Kiekvienas juk esame toks unikalus, kad lyginti žmones gerumo ar šaunumo kriterijais būtų mažų mažiausiai absurdiška.

Mūsų protas yra minčių, įsitikinimų, vertinimų ir nuostatų kratinys. Juk tik ten vyksta visas pasaulis. Viduje mes jaučiame, viduje suprantame informaciją, mąstome, susidarome kokybės ir vertinimo nuostatas, JAUČIAME visą pasaulį. Ir tik nuo mūsų vidaus priklauso, kokį pasaulį matysime, kiek būsime laimingi, kokią prasmę gyvenime rasim ar nerasim. Mes patys brėžiame sau gyvenimo sienas, kad ir kaip neįtikėtinai tai gali skambėti. Svarbiausia – kad nubrėžtume taip, kad būtume laimingi. O kaip būti laimingam kiekvieną akimirką? Čia jau atskira tema.

Gyvenimas pilnas atradimų ir praradimų. Pilnas pokyčių. Ir tai yra gerai. Nereikia bijoti, kad kartais senos tiesos, už kurias taip aršiai kovojai, pasirodo klaidingos. Visi gyvenimo pokyčiai yra tiesiog pokyčiai, jie nėra geri ar blogi, svarbiausia, kaip pats į tai pasižiūrėsi. Jie – kelias tobulėti. Jie – gyvenimo kelio dalis.

Štai ką aš išgyvenau ir atradau šįkart. Nenustebsiu, jei daugelis tik mestels akį ir bėgs gyventi toliau, ieškoti, atrasti. Juk mes visi akli, kol patys neprisiverčiam matyti, ką nors išgyvenę. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra. Kaip aš, peržvelgus kažkieno didžius atradimus ir praradimus, bėgu toliau pirmyn prie savojo gyvenimo, taip ir kiti būna tiesiog gyvenimo praeiviai. Bet aš tikrai labai tikiuosi, kad kiekvienas atrado tai, ką aš bandžiau pasakyti, nes jaučiu, koks laimingas tampa mano gyvenimas kiekvieną akimirką. Gal klystu, kur einu, gal ne, bet bet kuriuo atveju jaučiu kad gyvenu. Juk visos sėkmės ir nesėkmės tėra įprasta gyvenimo dalis. Tai procesas. Procesas, pavadinimu GYVENIMAS.

P.s. Gaila, kad kalbant nėra tokių žodžių, suvokimą išskiriančių nuo supratimo. Todėl mes niekada nesuprasim ar kitas žmogus tik supranta, ar ir suvokia. Ir dėl to mes jaučiamės vieniši, nesuprasti, unikalūs.

Rodyk draugams